Szyszkin Michaił Volgorde van de boeken

Picture two people, young and in love. Picture them being separated from one another. Picture them keeping their love alive through letters. So far, so simple. Now imagine they've not just been separated geographically, but also historically. Imagine that their love and letters now defy time and place, life and death. By now you realize that this novel is unique. And, when you learn how it has made Russian literary-prize history, and has to-date been sold in twenty-two languages, you begin to sense just how unique…

Iš pažiūros nesudėtingas siužetas – keturios istorijos audžia romano meninį pasaulį: Šveicarijoje prieglobsčio siekiančių pabėgėlių istorijos, pasakojamos rusų kalbos vertėjui-vertikui; pastarojo meilės istorija Italijoje; laiškai sūnui, kuriuose atsispindi ir mitologiniai, istoriniai pasauliai, cituojami iš vertiko skaitomų knygų; ir Izabelos, dainininkės, kurios biografiją jis norėjęs parašyti, dienoraščiai. Įdomu tai, kad visos šios istorijos, daugiau ar mažiau, turi antrą – autobiografinį – dugną. O autoriui būdingas prozos žodingumas, muzikalumas ir plastika, tirštas psichologizmas, lyginami su Ivano Bunino, Vladimiro Nabokovo stiliais, romane Veneros plaukas vešėte veši, be to, atsklinda Jameso Joyce'o Uliso ribuliai. Tai antrasis Michailo Šiškino romanas lietuvių kalba (pirmas, Laiškų knyga, pasirodė 2012, „Vaga“). 2005 m. Veneros plaukas pelnė paradoksaliausios literatūrinės premijos – „Nacionalinio bestselerio“, o 2006 m. – „Didžiosios knygos“ trečiosios vietos apdovanojimus.